Šiandien prisimindami švent?j? Tom? Akviniet?, Bažny?ios daktar? ir švietimo ?staig? glob?j?, skelbiame straipsn?, kuriame aprašoma jo politin? koncepcija.
Tomizmo svarba politinei filosofijai
Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlik?s sintez? tarp Aristotelio filosofijos ir krikš?ioniškosios tradicijos, yra nusipeln?s ir politin?s teorijos srityje. Jo politin? koncepcija tur?jo ?takos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.
Šv. Tomas nepaliko atskiro vieningo darbo apie politik?, kaip, pvz., Aristotelis. Jo veikalas „Apie kunigaikš?i? valdži?“ (De regimine principum) skirtas valdovo, princo aukl?jimui. Tiktai pirmoji ir dalis antrosios knygos gali b?ti aiškiai priskirta šv. Tomui. Bet tai nemažina jo darbo reikšm?s.
Taip pat daug d?mesio politikai skiriama pagrindiniame šventojo veikale – „Summa theologica“. Politiniai klausimai aptariami ir k?riniuose „Summa contra gentiles“ (III kn. q. 81), Petro Lombardo min?i? komentaruose (II kn. dist. 44 q. 2, 3), Aristotelio „Nikomacho etikos“ komentaruose (?vade) ir jo „Politikos“ komentaruose (?vade).
Šv. Tomas tyrin?ja politik? dedukciniu metodu, visiškai skirtingu nuo dabartinio empirinio. Jis ži?ri ? politik? platesniu, pasaul?ži?riniu-filosofiniu rakursu, prad?damas ne nuo galo – empirini? duomen?, o nuo pradži? – aukš?iausi? vertybi?, g?rio ir blogio standart?: juk „pradžioje buvo žodis“ (Jn 1).
Šv. Tomas, remdamasis krikš?ionišk?ja tradicija, suvokia politik? kaip moral?s mokslo, etikos šak?.Politikos moksl? jis priskiria praktini?, o ne spekuliatyvi?j? moksl? kategorijai. Šv. Tomas priima aristotelišk? nuostat? apie ypating? politikos svarbum?[1], ta?iau parodo Aristotelio ribotum?, papildydamas j? tuo, ko jis dar negal?jo žinoti – žiniomis iš dieviškojo Apreiškimo, paaiškindamas, koki? viet? politika turi užimti krikš?ioniškoje civilizacijoje. Kad ir kokia svarbi b?t? politika, ji n?ra aukš?iausias ir galutinis žmogaus tikslas.
Toks tikslas yra „perfecta beatitudo“ – tobula palaima, kuri? bus galima pasiekti tik b?simame amžinajame gyvenime. Šiame gyvenime doryb?s praktikavimas ir bendrumas su žmon?mis t?ra tik kelias ? min?t? tiksl?. Tai užkerta keli? moderniai politikos, kaip kažko atskiro nuo viso likusio krikš?ioniško moralinio gyvenimo, interpretacijai.Politikos menas jokiu b?du n?ra gryna technika. Jis negali b?ti matuojamas tiktai pasiekimais, efektyvumu, s?kme. Taip yra d?l to, kad politikoje visada turi b?ti atsakomyb?, gera valia.
Tod?l politika n?ra grynai pragmatinis mokslas, ji yra moral?s dalis. ?ia n?ra moderniesiems laikams b?dingo savitikslio politinio vadovavimo aukštinimo, nors žav?jimasis vadovavimu išlieka. Išprusimas be abejon?s yra doryb? ir niekur ta doryb? taip ryškiai nešvie?ia, kaip politikoje. Ta?iau politiko patirtis nepateisina bet koki? jo veiksm?. Šv. Tomo ,,politinis išprusimas“ mažai turi bendro su moderniosios vien savo naudos besiekian?ios politikos teorijos pradininko – Makiavelio „ragione di stato“ – valstybine racija, protingumu. Ši savyb? neatsiejama nuo priemoni? pasirinkimo.
Priemon?s gi priklauso nuo tikslo, o tikslas yra moralinis – bendras g?ris (didesnis ir svarbesnis už asmenin?), kurio pirmiausia ir turi siekti politika. Ta?iau prieš aiškindamiesi, kas yra žmoni? g?ris, turime išsiaiškinti, kaip šv. Tomas atskleid? žmogaus esm?.
Žmogaus samprata
Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibr?žim? „zoon politikon“, vadindamas j? „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyv?nu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graik? filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) s?voka netur?t? b?ti suprasta supaprastintai.
Šv. Tomas daugelyje viet? krikš?ioniškai aptaria žmog? kaip „compositum humanum“ – k?no ir sielos viening? kompozicij?. Žmogus užima žemiausi? viet? proting? b?tybi? hierarchijoje po Dievo ir angel?. Jis niekada tobulai nesužinot? viso, kas susij? su juo, jei jam nepad?t? aukštesn?s b?tyb?s. Žmogus tuo pa?iu yra aukš?iausia k?niška b?tyb?, valdanti ir naudojanti visas kitas b?tybes kaip priemon? savo tikslams (ypa? aukš?iausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkre?i? viet?.
Šv. Tomas daug kart? pabr?žia politin? žmogaus prigimt?. Jis parodo[2], kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam ?statymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagr?sti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus b?t? savo prigimtimi vienišas gyv?nas, jam pakakt? pirm? dviej? tvarkos r?ši?. Bet kadangi jis yra politin? b?tyb?, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukš?iausioms gyvenimo ir doryb?s formoms jam yra b?tina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (?ia turimas galvoje gyvenimas bendruomen?je). Valstyb? negali b?ti vien žmogaus valios k?rinys, ji turi b?ti pagr?sta visuomen?s patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukš?iausia žmoni? bendrumo išraiškos forma.
Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikš?ioniškojo platonizmo atstovai, pabr?žia pirmosios nuod?m?s padaryt? žal? žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinim?, kad valstyb? ir socialin?s institucijos yra pagr?stos pa?ia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikš?ioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuod?m?s rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuod?m? nepažeid? pa?i? prigimties princip? (ipsa principia naturae).
D?l to jos pasekm?s susilpnina tiktai žmogaus paj?gum? pildyti prigimtin?s teis?s reikalavimus, bet neatima iš jo sugeb?jimo pasiekti tos teis?s pažinimo. Tos pasekm?s nepaneigia grynai nat?rali? etini? vertybi? egzistavimo. B?tent ši? vertybi? sferoje yra ir valstyb?s egzistavimo teis?, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.
Aristotelis aukštino pa?i? valstyb? kaip žmogaus prigimties realizavim? ir galutin? tiksl?. Tai jokiu b?du nepriimtina krikš?ioniškai pasaul?ži?rai, kuri pabr?žia aukštesni?, amžin? ir galutini? vertybi? (susijusi? su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavim? ir grynai žmogišk? priemoni? nepakankamum? joms pasiekti. Prigimtin? tvarka ir teis? yra tik aukštesn?s už politik? – tai Dievo amžinos tvarkos ir teis?s ?gyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi b?ti patobulinta malon?s. Valstyb?s, kaip prigimtin?s tvarkos dalies, veiksmai turi b?ti suderinti su bendra pasaulio kryptimi ? Diev?. Taip šv. Tomas suderino antikin? ir krikš?ionišk? valstyb?s id?j?.
Politin? pareiga
Politin? žmogaus prigimtis yra susijusi su politiniu pavaldumu ir pareigomis. Valstyb?s ir jos tvarkos pateisinimas neturi b?ti painiojamas su jos kilm?s problema. Kadangi politinis ryšys yra nat?rali žmogaus b?kl?, n?ra prasm?s gin?ytis d?l kažkokio numanomo žmogaus s?lyg? pasikeitimo priežas?i? ir ieškoti jose pateisinimo bei paaiškinimo esamoms institucijoms. ?ia n?ra vietos kontrastui tarp „prigimties“ ir „sutarties“. Taigi šv. Tomas, kartu instrumentiškai panaudodamas Aristotelio „politinio gyv?no“ s?vok?, išreiškia b?ding? krikš?ionišk? mint?, kad n?ra reikalo jokiai visa apiman?iai „visuomeninei sutar?iai“, kuri? pabr?ž? Ruso ir moderniosios valstyb?s apologetai.
Šv. Tomas taip pat sprendžia prigimtin?s žmoni? b?kl?s ir prigimtin?s j? lygyb?s suderinamumo problem?[3]. Krikš?ioniškos prigimtin?s žmoni? lygyb?s, gautos iš Dievo, id?jos pagrindim? pl?tojo Bažny?ios T?vai. Šv. Augustinas aiškino, kad Dievas padar? žmog? viešpa?iu vis? kit? b?tybi?, išskyrus jo artim?, tuo parodydamas, kokia yra tikra gamtos tvarka. Tai jau anks?iau pabr?ž? Romos teisininkai (kas v?liau buvo užfiksuota Justiniano kodekse), pabr?ždami vis? žmoni? nat?rali? laisv? ir lygyb? pagal prigimtin? teis?. Šv. Tomas patvirtina, kad visi žmon?s sukurti lyg?s ir, jeigu jie neb?t? nusid?j?, jie neb?t? susiskirst? ? ponus ir vergus.
Bet netgi nekaltyb?s b?kl?je tarp žmoni? egzistuot? skirtumas, nes Aristotelis sako, kad žmon?s yra nelyg?s. Daug kas paaišk?ja, kai šv. Tomas atskiria du pajungimo tipus. Vergija – subjectio servilis, kur žmogus pažeminamas iki instrumento, yra priešinga prigim?iai ir d?l to gali b?ti aiškinama tik kaip nuod?m?s padarinys. Kitas gi tipas – subjectio civilis, žmogaus pilietinis pajungimas žmogui, yra b?tinas bendram g?riui. Jis n?ra nuod?m?s pasekm?, nes jis ?rašytas pa?ioje žmogaus prigimtyje.
Valdžia ir paklusnumas b?t? b?tini, net jei žmogus b?t? lik?s nenuod?mingas. Tai išplaukia iš to, kad visuomen?, kaip „politini? gyv?n?“ bendruomen?, b?t? ne?manoma be valdžios t?, kurie yra labiau išmintingi ir teisingi už kitus. Nuod?m? paaiškina tik socialines blogybes – vergij?, baudžiam?j? ?statym? pob?d?, blogus valdovus. Ji neaiškina valstyb?s, nes žmogus ne?sivaizduojamas be valstyb?s ir gali pasiekti tobulyb? tik per j? ir joje (autorius ?ia turi omenyje valstyb? pirmiausia kaip krikš?ionišk? bendruomen?).
Ši? griežt? aristotelišk? nuostat? šv. Tomas švelnina, aptardamas išimt? – atsiskyr?lius ir šventuosius, kurie gali pasiekti aukštesn? tobulumo laipsn? atskirai nuo visuomen?s: „Jei… žmogus… yra ne politin? b?tyb? savo prigimtimi, jis yra arba klastingas…, arba jis turi prigimt?, geresn? nei kit? žmoni?, toki?, kad jam gal?t? užtekti paties sav?s be žmoni? draugijos[4]. Žmon?s, b?dami politiški iš prigimties, gali pilnai ir harmoningai integruoti asmenin? gyvenim? ? bendruomen?s gyvenim?: kadangi visi žmon?s yra miesto dalis, jie negali b?ti iš tikr?j? geri, jei jie neprisitaiko prie bendrojo g?rio“.
Bendrojo g?rio s?vokai šv. Tomas skiria nemažai d?mesio. ?ia verta pasiaiškinti, ar krikš?ioniškoje visuomen?je valstyb? absorbuodavo žmog? ir jo gyvenim?, neleistinai sumažindavo j? reikšm?. Ortodoksin? krikš?ioniška mintis žmogaus ir visuomen?s santyk? spr?sdavo remdamasi tuo metu vyravusia krikš?ioniškos visuomen?s sandara. Teoriniame lygyje buvo remiamasi organine visuomen?s koncepcija. J? moderni visuomen? ?sivaizduoja maždaug taip: bendruomen?, tame tarpe ir valstyb?, yra svarbesn? už savo dalis, žmogaus tikslai visiškai pajungti bendruomen?s tikslams, atskiras žmogus apskritai neturi savarankiškos vert?s, išskyrus jo kaip visumos dalies vert?. Tai klaidingas stereotipas arba bent jau marginalinio reiškinio pateikimas kaip pagrindinio. Istorikai ši? m?stymo krypt? vadina politiniu averoizmu. Ji iškreip? krikš?ionišk? visuomen?s samprat? ir v?liau atsikartojo T. Hobso ir kit? moderni?j? nekrikš?ionišk? politini? filosof? darbuose.
Kad susidarytume teising? vaizd?, turime pasiremti paties šv. Tomo mintimis. Jis aiškino valstyb? kaip organizm?, kuriame žmogus pajungtas bendruomenei, o bendras g?ris yra aukš?iausia vertyb?, kuriai visos kitos tarnauja kaip instrumentas[5]. Šeima ir kitos grup?s skiriasi nuo valstyb?s ne tik dydžiu, bet „specifiškai“[6]. Taigi valstyb?s kaip tobulos bendruomen?s g?ris yra ypa? svarbus. Visumos g?ris yra „didesnis ir dieviškesnis“[7], nei pavienio žmogaus. Jie santykiauja kaip visuma ir jos dalis. Visumos vienyb? ne bes?lygiška, o tvarkos vienyb?, kiekviena dalis joje gali tur?ti veiksm? sfer?, atskir? ir skirting? nuo visumos sferos (pvz., kariai armijoje ar irkluotojai laive). Tuo pat metu visuma turi sfer? veiksmo, nepanašaus ? nei vienos iš jos dali? veiksmus – laivas juda kitaip nei irkluotojai. Ta?iau šis jud?jimas yra suderint? irkluotoj? veiksm? rezultatas. Savaime aišku, jog norint, kad visumos jud?jimas vykt? sklandžiai, reikia, kad dali? veiksmai b?t? suderinti.
Šis paaiškinimas neteigia, kad žmoni? susib?rimas sukurt? nauj? ir atskir? b?tyb?, savo esme skirting? nuo j? sudaran?i? dali?. Žmogaus vaidmuo ir reikšm? nei paneigiama, nei sumažinama, ji tiesiog padidinama, iškeliama ? aukštesn? plan?. Žmogaus integracija ? visum? padidina ir praturtina jo asmenyb?, o ne degraduoja j? ? paprast? socialin? funkcij? ar bevert? dal?. Gal? gale skirtumai tarp žmogaus ir visuomen?s tiksl? nereiškia skirting? t? tiksl? vertinimo kriterij?. Tie tikslai iš esm?s yra vieni ir tie patys[8].
Žmogaus teis?s (ne modernia abstrak?ia, o tradicine prasme) yra ginamos konkre?i? prigimtin?s teis?s norm?. Valstyb? negali padaryti vis? žmoni? dor?, ji baudžia juos už blogus išorinius veiksmus[9]. Žmogus niekada negali b?ti absorbuotas valstyb?s. Tai nulemia žmogaus dalis, skirta aukštesniam tikslui, t. y. amžinajam gyvenimui – siela. Jos vert? pagr?sta atpirkimo kaina[10]. Jokia žmogiška valdžia negali b?ti absoliu?iai saistanti s?žin?. Tokia yra tik valdžia, aukštesn? už valstyb?s ir bet koki? žemišk? valdži?, einanti tiesiai iš Dievo – Bažny?ios valdžia.
„Mažoji“ ir „didžioji“ valstyb?
?ia prieiname prie vienos svarbiausi? tem? krikš?ioniškoje politin?je mintyje – vieningos krikš?ionijos politin?s organizacijos. Šv. Tomas lieka ištikimas krikš?ioniškai „teokratin?s“ pasaulin?s Imperijos tradicijai. Kaipgi šv.Tomas apibr?žia valstyb?? Jis suderina vieningos vienoje Bažny?ioje ir Imperijoje žmonijos id?j? su aristoteliška savarankiškos valstyb?s id?ja. Valstyb? yra communitas perfecta, tobula bendruomen?, turinti priver?iam?j? gali? ir visas gyvenimo b?tinybes – Aristotelio autonomijos ir autarkijos atitikmenis. Ji egzistuoja dviem pagrindin?mis formomis – kaip civitas ir kaip regnum (miestas ir karalyst?).
Reikia pažym?ti, kad šv. Tomas vartoja šias s?vokas gana laisvai, neapibendrindamas j? ? abstrakt? makiavelišk? termin? valstybei pažym?ti „stato“. Jis net nebando prieštarauti, kad vienintel? tikra valstyb? yra pasaulin? res publica christiana, t?sianti Romos Imperijos tradicij?, o visi mažesni dariniai t?ra jos provincijos ir miestai. Autorius kai kur[11] tiesiog ir išskiria dvi tobulos bendruomen?s formas – miest? ir provincij?. Vald?s koki? nors iš j?, gali vadintis karaliumi. Tai, kad jis neabejoja vieninga žmonijos valstybe, rodo jo unus populus christianus (vienos krikš?ioniškos liaudies) koncepcija. Šios vienos liaudies aukš?iausia išraiška – mistinis Kristaus k?nas, Bažny?ia. Šv. Tomas niekada neb?t? sutik?s su moderni?j? laik? nepriklausomos teritorin?s valstyb?s id?ja. Atrodyt?, kad jo teorijos tr?kumas, leid?s krikš?ionijos skaldym?, buvo konkre?i? imperatoriaus gali? nutyl?jimas. Bet kažin, ar neb?t? teisinga prielaida, kad jis atskirai nenagrin?jo t? gali?, nes tuo metu vis labiau brendo s?lygos (tiek teorijoje, tiek praktikoje) tobulos popiežiaus viršenyb?s visoms valdžioms ?gyvendinimui (tai aptarsime v?liau). Kad išspr?stume š? neaiškum?, turime pasiremti paties šv.Tomo mintimis.
Dieviškoji ir žemiškoji valdžia
„De regimine principum“ XIV skyriuje[12] d?stoma Tomo Bažny?ios ir valstyb?s santykio koncepcija. Jis rašo, kad žmogiškoji valdžia – humanum regimen yra netobula ir atbaigiama dieviškosios valdžios – divinum regimen. Šis valdžios dvilypumas atsispindi regnum ir sacerdotium skirtingume. Tokia doktrina išreiškiama popiežiaus Gelazijaus laiške imperatoriui V a. pab. Šv. Tomo ind?lis ? ši? doktrin? yra jo atliktas Aristotelio tiksl? teorijos išpl?tojimas. Pl?tot? pradedama nuo paaiškinimo, kad valdyti reiškia vesti tai, kas yra valdoma, ? jam paskirt? tiksl?. Pvz., laivo vairininko pareiga – ne tik išsaugoti j?reivi? vienyb?, bet ir nuvairuoti laiv? ? uost?. Jeigu egzistuot? kažkas, neturintis galutinio tikslo, valdovo uždavinys b?t? išsaugoti j? tobul? ir nepažeist?. Bet toks t?ra tik Dievas.
Taigi kiekvienas žemiškas k?rinys (tuo labiau aukš?iausias j? – žmogus) turi savo paskirt? ir tiksl?, panašiai, kaip atskiri j?reiviai laive. Kiekvieno žmogaus pareiga – vykdyti savo paskirt?, siekti sau skirto tikslo (gydytojas siekia pagydyti žmog? ir išlaikyti j? sveik? ir pan.). Visa tai yra pastangos išlaikyti ir pagerinti esam? b?kl?.Toki? priemoni? užtekt?, jeigu žmogus netur?t? aukštesnio tikslo. Žmogaus aukš?iausias tikslas po šio gyvenimo – galutin? aukš?iausia palaima, džiaugimasis Dievu po mirties. Šiai palaimai pasiekti žmogui reikalingi dvasiniai vadovai, galintys nuvesti j? ? „amžinojo išgelb?jimo uost?“. Tokie vadovai yra Kristaus Bažny?ios dvasininkai. Tiksl? hierarchija egzistuoja ir bendruomen?s lygmenyje. Jei bendruomen?s tikslas b?t? turt? gausumas, valdyt? ekonomistai ir pan. Bet taip n?ra. Bendruomen?s tikslas – gyventi piln? gyvenim?. O pilnas gyvenimas yra tas, kuris yra gr?stas dorybe. Taigi bendruomen?s tikslas – gyventi dor? gyvenim?. Bendruomen?s nariais gali b?ti tik tie, kurie ?sijungia ? piln? – dor? jos gyvenim?. Bendruomen? sudaro tie, kurie pakl?sta tiems patiems ?statymams ir yra vedami vienos valdžios ? tok? piln? gyvenim?.Ta?iau bendras tikslas – kartu gyventi dorai – n?ra galutinis. Per j? yra pasiekiamas galutinis žmogaus ir bendruomen?s tikslas. Žmogus, kuris gyvena dorai, yra skirtas aukš?iausiam galutiniam tikslui – amžinam džiaugimuisi Dievu. Galutinis vieno žmogaus tikslas nesiskiria nuo bendruomen?s tikslo (nors neištirpsta jame). Jeigu š? tiksl? b?t? galima pasiekti tik nat?ralia žmoni? dorybe, vesti ? j? b?t? pasaulietini? valdov? pareiga. Bet jo pasiekti ne?manoma be Dievo malon?s. Valdžia yra tuo aukštesnio rango, kuo svarbesniems tikslams ji tarnauja.
? galutin? tiksl? gali nuvesti tik dieviškoji valdžia. Tokia valdžia priklauso Karaliui, kuris yra ir Dievas ir žmogus – J?zui Kristui, kuris veda žmones ? amžin? laim?. Iš Jo kyla karališkoji kunigyst?, ir tikintieji, kurie yra Jo nariai, tampa kunigais ir karaliais. Jo karalyst?s valdžia patik?ta ne šios žem?s valdovams, o kunigams taip, kad laikini, žemiški reikalai gali likti atskiri nuo dvasini?. Konkre?iai ši valdžia patik?ta Aukš?iausiam Kunigui (Summus Sacerdos), Petro ?p?diniui, Kristaus vikarui, Romos popiežiui, kuriam visi karaliai tur?t? b?ti pavald?s kaip pa?iam J?zui Kristui.Pagoni? žyniai teis?tai buvo pavald?s pagoni? valdovams, nes j? tik?jimas tebuvo nukreiptas ? laikin? žemišk? g?rybi? gavim?. Senajame Testamente žmon?ms taip pat už tik?jim? buvo žadamos žemiškos g?ryb?s (nors jas žad?jo jau tikrasis Dievas). ST kunigai taip pat buvo teis?tai pavald?s karaliams. Bet pagal Nauj?j? Testament? ?vesta aukštesn? kunigyst?, per kuri? žmon?s yra vedami ? dangišk? atpild?, tod?l pagal Kristaus ?statym? karaliai turi b?ti pavald?s kunigams. Šv. Tomas sustiprina savo argumentacij?, primindamas, kad nuostabiu Apvaizdos sutvarkymu Romos mieste, kur? Dievas parinko b?ti krikš?ionijos centru, visada visi dalykai, net aukš?iausioji valdžia, buvo pajungta religijai.
Veikale „Summa theologica“ autorius taip pat paaiškina dvasin?s valdžios galias (q. 60, a. 6)[13]. Jis cituoja šv. Grigali? Nazianziet?, kuris aiškino, kad žemiška valdžia pavaldi dvasinei, kaip k?nas pavaldus sielai. Iš to šv. Tomas daro išvad?, kad jei dvasiškis ?sikiša ? žemiškus reikalus, kurie priklauso prie t? dalyk?, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jam arba kurie palikti jam spr?sti žemiškos valdžios, tai nebus uzurpacija. Kitoje vietoje pabr?žiama, kad taip pat, kaip valdovai perteikia valdiniams tam tikras nuostatas, egzistuojan?ias prigimtin?je teis?je, kurios lie?ia valdini? bendr? gerov? žemiškuose reikaluose, taip ir Bažny?ios dvasinink? sritis yra reguliuoti ?sakymais tuos reikalus, kurie lie?ia žmoni? bendr? sielos gerov?.Šv. Tomas jokiu b?du nesuvokia viso šio svarstymo kaip kalb?jimo apie santyk? tarp dviej? skirting? visuomeni? – „valstyb?s“ ir „Bažny?ios“. Tokia nuostata b?t? svetima krikš?ioniškai kult?rai, jos sampratai, kad Bažny?ia yra vieningas ir nedalomas mistinis Kristaus k?nas, apimantis vis? visuomen? ir jos organizacij?. ?ia kalbama apie vienos ir vieningos visuomen?s – Res publica christiana (krikš?ioni? viešojo reikalo, valstyb?s) – skirtingas, bet glaudžiai susijusias gyvenimo sferas, apie j? funkcij? (gubernationes, regimina, ministeria, potestates) apibr?žim?.
Kad pasaulietin? valdžia turi b?ti pajungta dvasinei, tuo metu niekas rimtai neabejojo. Tai papras?iausiai prieštarauja Katalik? Bažny?ios mokymui ir Kristaus apreikštai religijai. Klausimas t?ra, kokio gi masto turi b?ti tas pajungimas. Šv. Tomo raštuose pasisakoma už priskyrim? popiežiui mažesn?s galios, nei reikalavo didieji popiežiai, baigiant Bonifacu VIII 1302 m. ir j? r?m?jai. Verta prisiminti ši? doktrin?. Buvo reikalaujama plentitudo potestatis – tai maždaug b?t? galima išversti „valdžios pilnatv?“. ?ia popiežiaus valdžia išskiriama iš feodalin?s priklausomyb?s kategorij?. Popiežius turi teis?:1) nušalinti netikus? karali?, nepriklausomai nuo to, ar jis yra popiežiaus vasalas, ar ne;2) tvirtinti ir skelbti valdov? sutartis;3) ? išimtin? našli? ir nepilname?i? glob?;4) ? išimtin? teis? slopinti erezijas, konfiskuoti eretik? turt?, pašalinti juos iš pareig?, bausti valdovus, kurie nesugeba garantuoti Bažny?ios autoriteto tokiais klausimais.
Ši samprata neneigia pasaulietin?s valdžios funkcij? skirtingumo, tik dvasin? valdžia tiesiogiai jai vadovauja. Šv. Tomas teig?, kad dvasiškiai gali kištis ? tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patik?jo. Jis pakartoja krikš?ionišk? nuostat?, kad Bažny?ia turi teis? reguliuoti sritis, kurios lie?ia sielos g?r?.
Ar katalikiška valstyb? netolerantiška?
Bažny?ia turi siekti sudaryti s?lygas žmon?ms laisvai siekti to g?rio ir neb?ti klaidinamiems mokym?, nukreipian?i? nuo teisingo (orthodoxa) tik?jimo – kelio j? pasiekti (naudojantis priemon?mis, kurios t?ra patik?tos tik Katalik? Bažny?iai). Taigi šv. Tomas t?sia krikš?ionišk? ortodoksin?s valstyb?s tradicij?. Ši valstyb? yra, kaip pasakyt? dažnas dabartinis žmogus, netolerantiška.Ta?iau jos jokiu b?du negalima tapatinti su totalitarine, nes pa?ios ortodoksijos apibr?žimo teis? visiškai atimta iš pasaulie?i?. Pats Dievas patik?jo Bažny?iai ties?, ?pareigojo j? skelbti, taip vedant jai patik?tas sielas ? j? aukš?iausi? tiksl?. Ji ir kartu valstyb? negali b?ti tolerantiška faktoriams, keliantiems pavoj? sieloms. J? tarpe yra ir buvimas krikš?ioniškoje visuomen?je žmoni?, išpaž?stan?i? neteising? tik?jim? ir galin?i? užkr?sti šiuo pavyzdžiu kitus, atimant iš j? priemones, b?tinas pasiekti amžinajam gyvenimui.
Šv. Tomas šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiškas. Nors tikra visuomen? yra krikš?ioniška, joje gali egzistuoti ir žmoni?, neištikim? Kristui. Jie jokiu b?du n?ra tikros visuomen?s nariai. Ši? koncepcij? šv. Tomas pl?toja darbe „De regimine judaeorum“[14] ir kitur: ,,Pagonys ir jud?jai… jokiu b?du netur?t? b?ti prievarta ver?iami priimti tik?jim?… nes tik?jimas priklauso nuo valios“. J? apeigos tur?t? b?ti leidžiamos taip, kaip prostitucija – tam, kad b?t? išvengta didesnio blogio. Jie tur?t? b?ti ver?iami dirbti, užuot krov?si nepelnytus turtus lupikavimu – pinig? skolinimu už procentus. Jie gali b?ti ir nekalti d?l savo tik?jimo, nes per?m? j? iš t?v?. Kas kita – eretikai ir atsimet?liai. Jie jau yra laisva valia pri?m? tik?jim? visiems laikams. Savo ?sipareigojim? gyventi pagal j? jie gali b?ti ver?iami vykdyti j?ga. Jei mirtimi teis?tai baudžiami pinig? padirbin?tojai ir kiti nusikalt?liai, tai eretikai tur?t? b?ti taip pat baudžiami. Bet Bažny?ia gailestinga, ji nebaus eretik?, jei jie atsisakys savo klaid? ir net toleruos j? susirinkimus ir apeigas, jei kova su jomis sukelt? neramum? pavoj?. Be to, ji naudoja dvasines priemones, o k?niškas bausmes vykdyti palieka valstybei.
Nors Bažny?ia ir užima toki? svarbi? viet?, politika turi vert?, nepriklausom? nuo religijos, nes yra prigimtin?s tvarkos išraiška. Tod?l net nekrikš?ioniška valstyb? turi teigiamos vert?s (skirtingai nuo augustiniškos pagoni? valstyb?s kaip nuod?m?s padarinio sampratos). Bet, nors pagr?sta pa?ia žmogaus prigimtimi, politin? pareiga negali b?ti nepajungta religinei. Tai gerai paaiškina šv. Tomo pabr?žt? princip?, kad malon? negadina prigimties, bet atbaigia j?. Nors valdžia priklauso nuo žmogiškos teis?s, bet skirtumas tarp ištikim?j? ir netik?li? išplaukia iš dieviškos teis?s, kuri yra teis?, gauta per malon?. Netik?li? viešpatavimas tikintiesiems pateisinamas ne savaime, o tuo atveju, jei jis nepaneigiamas Bažny?ios dieviškos valdžios. Ji turi gali? atleisti valdinius nuo ištikimyb?s, kai pavojus gresia religijai. Ypa? ši galia stipri, kai tik?jimui grasina valdovas, jau pri?m?s tik?jim?. Atsimet?lis skatina nesantaik?. Valdiniai atleidžiami nuo priesaikos iškart, valdov? ekskomunikavus. Iš viso to, kas aptarta, galima matyti, kad šv. Tomo doktrina savo esme panaši ? popieži? koncepcij?, tik pirmojoje Bažny?ia labiau netiesiogiai, negatyviai vadovauja politinei valdžiai, daugiau teisia, nei ?sakin?ja.
Valstyb?s valdymas ir teis?
Svarbu parodyti, kaip šv. Tomas integruoja rom?n? teis? ? krikš?ionišk? santvark?, nepažeisdamas jos. Jis nagrin?ja du rom?n? principus: „K? valdovas nusprendžia, turi ?statymo gali?“ ir: „Valdovas aukš?iau už ?statym?“[15]. Jis (?statym? skelb?jas) yra aukš?iau už ?statym?, nes iš jo viešosios valdžios kyla ?statymo pozityvi priver?iamoji galia, jis ?galina ?statym? veikti. Kalbant apie ?statymo nukreipian?i?j? gali?, valdovas be abejo pavaldus jam. Jis turi paklusti ?statymui, kur? taiko kitiems. Jo valia turi ?statymo gali? tik tiek, kiek yra proto reguliuojama –kiek atitinka pasaulio tvark?.Krikš?ioniškos valstyb?s geriausia valdymo forma – monarchija, nes valdžia gali geriausiai ?sikomponuoti ? aptart? krikš?ionišk? tvark? ir pasiekti savo tiksl? – užtikrinti bendr?j? g?r? ir ramyb? valdiniams – tik pati b?dama vieninga[16]. Tai nereiškia, kad ji yra tironija, nepavaldi teisei.Visa žmonija ir bet kokia jos valdžia yra pavaldi teisei, kuri n?ra sukuriama žmoni? bals? dauguma, o objektyviai egzistuoja ir yra tapati su Dievo nustatoma pasaulio tvarka. Jos principai tvarko ir persmelkia vis? pasaul?. Egzistuoja amžinoji, dieviškoji, prigimtin?, ir žmogiškoji teis?. Tik paskutin? teis?s r?šis skirta specialiai žmon?ms, nors jiems galioja ir visos kitos. Ji pritaiko žmon?ms bendrus pasaulio principus. Patobulinimai ir paaiškinimai jai gali b?ti priimami tik kai jie ?galina geriau užtikrinti bendr?j? g?r? ir nepažeidžia tradicijos – susiklos?iusios pasaulio tvarkos. Teis? yra ne formuojama visuomen?s, o pati formuoja j? ir jos institucijas.
Šv. Tomas Akvinie?io pamokos mums
Šv. Tomas Akvinietis duoda ger? pamok? dabartiniam pasauliui, vien žmogaus pastangomis ir valia kurian?iam „roj? žem?je“, neatsižvelgiant ? Dievo vali?, nebandant prisiminti kokios visuomenin?s ir politin?s tvarkos nori Dievas – tos tvarkos K?r?jas. Pro pirštus ži?rima ? esmin? dalyk? – kad Dievas nori Ordo christianus, o ne dabartin?s liberalios „sucementuotos netvarkos“, atmetan?ios Dievo žmon?ms duotus ?statymus. Pamirštama, kokie yra objektyv?s, Dievo duoti politin?s visuomen?s tikslai. Politikai palieka dulk?ti lentynose daugyb? katalik? rašytoj? rašt? apie tai, kokia tur?t? b?ti Ordo christianus. Tarp t? rašytoj? atsid?r? ir iškiliausio iš j? – šv. Tomo Akvinie?io raštai. Juos, tiesa, kartais pastudijuoja lotynistai, teologai, geriausiu atveju politologai, ta?iau politikai, realiai kuriantys visuomen?s santvark?, dažnai veikia priešingai šiam mokymui, šimtme?iais l?musiam katalikiškos civilizacijos veid?.Normali valstyb? negali remti abort? klinik?, homoseksual? „santuok?“ ar j? „teisi?“, amorali? pamok? mokyklose, „religij? laisv?s“, kai net labiausiai žmogaus žemišk?j? ir juolab amžin?j? likim? žalojan?ioms sektoms paliekama laisv? viešai piršti žmon?ms savo klaidingas doktrinas. Tai popiežiai vadindavo „praž?ties laisv?mis“. Kol veš?s šios „laisv?s“, tol realiai neišspr?sime visuomen?s problem?, apie kurias rašo visi laikraš?iai – skyryb?, tradicin?s šeimos gri?ties, paaugli? ir visos visuomen?s moral?s smukimo, nusivylimo politikais, praradusiais moral? ir t. t.Moderniosios, klaidoms „atviros visuomen?s“ k?r?jai neretai šv. Tomo ar panaši? m?stytoj? filosofij? pavadina „spekuliatyvia“. Ta?iau nereikia net b?ti dideliu intelektualu – net sveiku liaudišku protu galima suvokti, kad bendras visuomen?stikslas yra kartu gyventi dorai, neleidžiant viešai keroti min?toms „praž?ties laisv?ms“, kuriant teis?t? žemišk? gerov?ir taip pasiekti amžin?j? laim?.
Šar?nas Pus?ius
Paskelbtas pagal www.litkat.lt
[1]Aquinas selected political writings, Oxford, Basil Blackwell, 1965, p. 189–198.[2] Ten pat, p. 108–109.[3] Ten pat, p. 98–107.[4] Ten pat, XVIII.[5] Ten pat, p. 112–113.[6] Ten pat, p. 164–165.[7] Ten pat, XVIII.[8] Ten pat, XIX.[9] Ten pat, p. 132–135, 146–147.[10] Ten pat, p. 108–109.[11] Plg. ten pat, p. 9.[12] Ten pat, p. 72–77.[13] Ten pat, p. 167.[14] Ten pat, p. 85–99.[15] Ten pat, p. 110–111 ir 138–141.[16] Ten pat, p. 12.