Fra Angelico (tikrasis vardas Guido di Pietro, apie 1395 – 1455 vasario 18 d.) buvo ankstyvojo Italijos Renesanso tapytojas, kur? Giorgio Vasari savo „Meninink? gyvenimuose“ apib?dino kaip „turint? ret? ir tobul? talent?“.
Savo amžininkams jis buvo žinomas kaip Fra Giovanni da Fiesole ir Fra Giovanni Angelico. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II, pripažindamas jo gyvenimo šventum?, patvirtino jo garbinim?, tokiu b?du pripažindamas jo titulavim? „palaimintasis“ oficialiu. 1984 m. popiežius paskelb? palaimint?j? Angelico vis? katalik? meninink? glob?ju.
Vasari apie Fra Angelico raš?, kad „ne?manoma teikti per daug pagarbos šiam šventajam t?vui, kuris buvo toks nuolankus ir kuklus visame, k? tik dar? ar sak?, ir kurio k?riniai buvo nutapyti su tokiu lengvumu ir pamaldumu“. Tas pats biografas rašo, kad iš pradži? Fra Angelico buvo paruoštas kaip iliustratoriaus ir galb?t dirbo su savo vyresniuoju broliu Benedetto, kuris taip pat buvo dominikonas ir iliustratorius.
1436 m. Fra Angelico persik?l? iš Fiesole ? nauj? San Marco vyr? vienuolyn? Florencijoje, kurio valdytojas, Cosimo de’Medici, žymus dominikon? glob?jas, negaišo laiko paskirdamas meninink? išpuošti vienuolyno sienas freskomis. Sienos yra ištisai išpuoštos pamaldžiais paveikslais, kurie stebina vien jau savo kiekiu, vienodai aukšta kokybe, perteikiamo jausmo intensyvumu ir komtempliatyviomis ?žvalgomis. Su kiekviena cele jis elg?si lyg su karaliaus r?m? mene, vieta, kurioje jo tik?jimo broliai sutiks savo Diev? Jo Kristuje ir Jo šventuosiuose. Tuo metu, kai buvo tapomos šios freskos, ir dar ilgai po to, vienuolynas buvo uždaras lankytojams. Iki to laiko, kol, pra?jus šimtme?iams, prioratas buvo pirm? kart? atvertas lankytojams, juos gal?jo pamatyti niekas kitas tik broliai ir, galb?t, retkar?iais apsilankantis r?m?jas.
?ia matome fresk?, kurioje pavaizduotas Kristaus apraudojimas prieš J? palaidojant. Kaip buvo ?prasta tuo metu Italijos Renesanso religiniame mene, toje pa?ioje kompozicijoje vaizduojami asmenys iš skirting? laikotarpi? – taip šioje scenoje atsiranda ir šv. Dominykas, kadangi sakramentini? paslap?i? ir jo paties kontempliacij? d?ka jis buvo tap?s apaštal? amžininku.
Mergel? Motina savo rankose ramiai laiko savo S?n?, kilniadvasiškai priimdama visa, k? Jis pasirinko išverti d?l žmonijos išgelb?jimo. Energingai priklaup?s Numyl?tasis Mokinys atrodo taip, lyg b?t? priklaup?s prieš Šven?iausi?j? Sakrament? ant altoriaus Miši? metu. Magdalena švelniai laiko Kristaus p?das, jos akys nuvarg? nuo ašar?. Kapo ertm? veržiasi laukan lyg nenugalimas s?kurys. Net Dievo S?nus neišvengs šio urvo, vedan?io ? požemio pasaul?. Žalsvai pilki medžiai, nutaškuoti šviesiais taškeliais mums subtiliai primena, kad gyvenimo autorius negali b?ti visiems laikams palaidotas kape, bet v?l pražys, kaip ir visa likusi gamta pavasar?.
Tyrin?jant Fra Angelico k?rinius San Marco vienuolyne galima sužinoti vis? katalik? tik?jimo turin? bei gauti ?žang? ? dvasin? ir maldos gyvenim?!
1911 m. William Michael Rossetti raš?:
Susipažinus su ?vairiais Fra Angelico gyvenimo liudijimais, galima šiek tiek suvokti, kod?l jis nusipeln? paskelbimo šventuoju. Jis gyveno atsidavus? ir asketišk? dominikon? vienuolio gyvenim? ir niekada nepakilo pareigose. Vykdydamas ordino nurodymus jis r?pinosi vargšais. Buvo sakoma, kad jis visada buvo geros nuotaikos. Visi jo k?riniai, kuri? buvo daugyb?, liet? dieviškuosius dalykus ir atrodo, kad po to, kai jie buvo baigti, jis j? daugiau niekada nepaliet? ir neretušavo – galb?t iš religinio ?sitikinimo, kad jo piešiniai buvo ?kv?pti Dievo, tod?l tur?t? išlaikyti savo originali? form?. Jis buvo prat?s sakyti, kad tas, kuris vaizduoja Kristaus gyvenim?, turi b?ti su Kristumi. Yra tvirtinama, kad jis niekada neimdavo ? rankas teptuko prieš tai karštai nepasimeld?s ir verkdavo kiekvien? kart?, kai jam tekdavo tapyti Nukryžiuot?j?.
Fra Angelico mir? 1455 m., b?damas dominikon? vienuolyne Romoje. Jis buvo palaidotas Santa Maria sopra Minerva bažny?ioje, kurios lankytojai ir šiandien gali pagarbinti jo kap?.
Peter Kwasniewski Lifesitenews.com
