Damnatio memoriae nuo to laiko charakterizuoja Europos kairiojo sparno istorij? – iki pat m?s? dien? „atšaukimo kult?ros“ (angl. Cancel Culture) ir „pabudimo“ (angl. Woke) ideologijos.
Nuo Pranc?zijos revoliucijos laik? prieš krikš?ionišk?j? civilizacij? nukreipto karo dalis visada buvo istorin?s atminties naikinimas. Užtenka prisiminti bažny?i? ir paminkl? niokojim? 1789-1795 m., taip pat Sen Deni bazilikos profanacij?, kai buvo atidaryti Pranc?zijos valdov? kapai, ekshumuoti ir išbarstyti j? palaikai, o tai tur?jo akivaizdži? simbolin? prasm?: pagal 1793 m. rugpj??io 1 d. Konvento dekret? tur?jo b?ti fiziškai ištrinti visi praeities p?dsakai.
„Atšaukimo kult?ra“ – tai atminties ištrynimo kult?ra: ideologin? vizija, pagal kuri? Vakarai neturi universali? vertybi?, kurias gal?t? pasi?lyti pasauliui, o tik praeities nusikaltimus, kuriuos privalo išpirkti. B?ti „pabudusiam“ reiškia išvalyti visuomen? nuo bet kokio rasinio ar socialinio neteisingumo, paveld?to iš praeities. „Naujojo žmogaus“ utopija iš tikr?j? numato, kad praeitis turi tapti tabula rasa: žmon?s turi tapti beforme „žaliava“, kad b?t? galima j? iš naujo suformuoti, išlieti kaip minkšt? vašk?. Kitas žingsnis – „transhumanizmas“, žmonijos pertvarkymas pasitelkiant mokslo ir technologij? priemones.
Ta?iau šis destruktyvus procesas savo nevaldomu dinamiškumu grasina sunaikinti pa?i? politin? kair?. Šiam pasauliui priklausanti ital? žurnalist? Conchita De Gregorio liepos 7 d. laikraštyje La Stampaon išspausdintame straipsnyje pasakoja apie tris svarbius epizodus, kurie neseniai ?vyko Pranc?zijoje ir j? išg?sdino.
Pirmasis epizodas yra šis: „Garsioje šoki? mokykloje Mar? rajone, labai populiarioje tarp šeim?, progresyvaus Paryžiaus elito tvirtov?je, maž?j? šok?j? t?vai papraš? mokyklos direktoriaus, kad mokytojai mokyt? vaikus ir paauglius taisykling? judesi? ne lie?iant juos rankomis, o lazda.“ Priežastis ta, kad bet koks k?n? kontaktas, taip pat ir rankos, vedan?ios liemen? ar lydin?ios pirm? kart? m?ginam? žingsn?, yra galimas seksualinis priekabiavimas.
Antrasis epizodas susij?s su teatro klase aukštajame dail?s institute Paryžiuje. D?stytojas papraš? jaunos moters, kad ši grupinei nuotraukai susirišt? plaukus ? uodeg?, „nes jos nuostabus, puošnus afro taip išsikišo ? šonus, kad visiškai uždeng? iš dešin?s ir kair?s stov?jusi? klasiok? veidus“. Visa klas? ?m? protestuoti, smerkdama rasizmo apraiškas. Direktorius privert? mokytoj? parašyti atsistatydinimo pareiškim?.
Tre?iasis epizodas susij?s su garsia feministe, kuri „remia islamo moter? laisv? ned?v?ti šydo. Atkreipkite d?mes?: joms to nereikia. Jos gali j? d?v?ti visiškai laisvai arba ned?v?ti lygiai taip pat laisvai“. Kairieji apkaltino j? islamofobija, dešiniosiomis paži?romis, išdavyste, o kilus gin?ui, feministei teko suteikti apsaugos palyd?. Tarp feminizmo ir islamizmo kairieji pirmenyb? teikia pastarajam, nes jam b?dinga didesn? neapykanta Vakarams.
Platesnis ir išsamesnis Pranc?zijoje vykstan?i? ?vyki? vaizdas pateikiamas k? tik išleistoje knygoje, kuri? išleido Avenir de la Culture, vadovaujama Atilio Faoro.[1] Autoriai aiškina, kad „pabudimo“ ideologija, sovietinio teroro ir didži?j? valym? paveld?toja, yra pasaulin? ideologija, siekianti paversti visuomen? didžiule peraukl?jimo stovykla. Šios ideologijos fanatikams „pranc?z? gastronomija yra rasistin?“, „klasikin? literat?ra yra seksistin?“, „vyras gali b?ti n?š?ias“, 4600 savivaldybi?, turin?i? šventojo vard?, turi b?ti „atkrikštytos“, Notre Dame katedra yra priespaudos simbolis ir tur?t? b?ti pervadinta ? „Išgyvenusi?j? pedofilijos nusikaltimus Notre Dame“. Reik?t? dekonstruoti pa?i? pranc?z? kalb?, pavyzdžiui, feodalin? kalb? primenant? termin? hommage pakeisti terminu femmage, taip pat vietoj termino patrimoine reik?t? vartoti termin? matrimoine, kad vyriškam šovinizmui neb?t? suteiktas n? menkiausias semantinis pranašumas.
Tai ne šiaip kvailyst?, o pasekm?s, atitinkan?ios pasaulio vizij?, atmetan?i? Vakar? istorin? atmint?, ypa? j? krikš?ionišk?sias šaknis.
Ta?iau tam, kad kult?ra, kuri yra žmogaus dvasini? ir intelektualini? geb?jim? naudojimas, gal?t? vystytis, jai reikia atminties, galin?ios išsaugoti ir perduoti tai, k? žmogus jau suk?r? istorijoje. Atmintis yra savo šakn? ir j? duot? vaisi? suvokimas. Vokie?i? filosofas Josefas Pieperis pasteb?jo:
„Atminties tikroviškumas tiesiog reiškia, kad ji savyje „talpina“ tikrus daiktus ir ?vykius – tokius, kokie jie iš tikr?j? yra ir buvo. Prisiminim? falsifikavimas d?l valios pritarimo ar paneigimo yra didžiausias atminties priešas, nes jis tiesiogiai žlugdo jos pagrindin? funkcij? – b?ti tikr?j? dalyk? tiesos „talpykla“.“
Nor?damas ?sitvirtinti, melas turi sunaikinti atmintyje esan?i? ties?. D?l šios priežasties atminties, kurioje gl?di istorijos tiesa, ištrynimas yra nusikaltimas žmonijai, o „pabudusi?j?“ revoliucija yra jo išraiška. „Pabudusi?j?“ ideologija susiformavo Vakaruose siekiant sunaikinti Vakarus, ta?iau ji neturi nieko bendra su m?s? civilizacijos istorija ir tapatybe, kurios radikali antitez? ji yra. Vakar? niekintojai, kurie leidžiasi suvedžiojami toki? recept? kaip islamiškoji Eurabija, maskvietiškoji Tre?ioji Roma ir kiniškasis neokomunizmas, pasirenka savižudišk? maršrut?. Prabudusi ideologija yra paskutin? ilgai besiformuojan?ios ligos stadija, kurios ne?manoma išgydyti nužudant ligon?. „Pabudimo“ ir „atšaukimo“ kult?ra n?ra Vakar? mirties priepuoliai, bet sveiko organizmo auglio l?stel?s, ir šis organizmas vis dar gali pasveikti, jei, kaip viliam?s, ?vyks radikali Dieviškojo Chirurgo intervencija.
Roberto de Mattei
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt