Tinklalapyje www.bernardinai.lt pasirodė straipsnis „Dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų”, į kurio turinį norėčiau atsiremti.
XIX, XX ir XXI a. įvairių ideologijų sumaištyje politika iš esmės nustojo būti „politinė” ir tapo šių ar kitų ad hoc susitarimų deriniu. Atsižvelgiant į tai, kunigo dalyvavimas šiame mažai reikšmingame procese nėra nei tikslingas, nei būtinas.
Kita vertus, jei kalbame apie Politiką iš didžiosios „P”, tuomet turėtų dalyvauti visi konkrečios bendruomenės „politiniai žmonės”, įskaitant ir, galbūt, kiek įmanoma, kunigus. Ką čia turiu omenyje?
Kunigas neturi kištis į politiką grynai organizaciniais, techniniais ir dažnai asmeniniais klausimais (išskyrus atvejus, kai su tuo nėra susijęs viešas nuodėmės propagavimas). Tačiau kai kalbama apie vertybes, kunigo balsas yra labai sveikintinas. Kai valdžios institucijos sprendžia moraliai jautrius klausimus: abortus, eutanaziją, „civilinę partnerystę”, skyrybas, Bažnyčia turi griežtai pasisakyti.
Iš esmės nei Bažnyčia, nei katalikas negali pasisakyti už komunistų, socialistų, anarchistų ir daugelio liberalių bei pseudokonservatyvių partijų poziciją, galbūt tol, kol jų liberalizmas susijęs tik su ekonomine sritimi.
Tai reiškia, kad kunigas netgi turėtų turėti politines pažiūras, atitinkančias tradicinį Bažnyčios mokymą. Jokia valdžia negali uždrausti kunigui skelbti šį mokymą, taip pat ir politinių sprendimų srityje.
Šioje srityje kunigas gali nurodyti, kuri partija ar judėjimas arba kuris politikas laikosi Bažnyčios mokymą atitinkančios pozicijos arba tokios pozicijos nesilaiko.
Tariamas draudimas „kištis” į politiką neturi nieko bendra su Bažnyčios tradicija. Bažnyčia niekada nebuvo ir negali būti neutrali visais pasaulėžiūriniais klausimais praeityje ir dabar. Vadinamasis Bažnyčios „neutralumas” yra pasauliečių apaštalavimo ir atitinkamai Bažnyčios autoriteto pasaulyje erozijos bei komunistų ir liberalų siekio visiškai marginalizuoti Bažnyčią rezultatas.
Jonas Šaulys