Bešenkovičiuose (Vitebsko sritis, Gudija) pastatytas paminklinis ženklas valstybės veikėjui ir filantropui, LDK kancleriui, iš Bešenkovičių rajono kilusiam Leonui Sapiegai, rašo vietos leidinys „Zaria“ (Aušra).
Sausio mėnesį rajono vykdomasis komitetas paskelbė Leono Sapiegos atminimo ženklo eskizinių projektų konkursą. Iš viso konkursui buvo pateikta 12 kūrybinių darbų. Antradienį komisija, kurią sudarė meno ekspertai iš Minsko ir Vitebsko bei rajono atstovai, nustatė nugalėtoją. Kūrinio autorius yra Minsko skulptorius Ivanas Misko.
Atminimo ženklas – tai bronzinis arkinis bareljefas, vaizduojantis kanclerį Levą Sapiegą su valstybinės valdžios atributais. Atvaizdas įkomponuotas natūralaus granito bloko nišoje, siekiant suteikti Sapiegos atvaizdui monumentalumo ir reikšmingumo Baltarusijos Respublikos istoriniu aspektu.
„Zaria“ pabrėžia, kad šį kūrinį, kaip vieną vertingiausių, pažymėjo ir apklausoje dalyvavę rajono aktyvistų atstovai. Atminimo ženklas bus įrengtas miesto parke.
Viskas būtų buvę gerai, tačiau pats paminklo garsiam magnatui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjui įrengimo faktas sukėlė gyvas prorusiškų ideologų ir įžymybių diskusijas.
Gardino prorusiška aktyvistė Olga Bondareva piktinosi tokia padėtimi: „Draugai, Bešenkovičiuose susirinko pastatyti paminklą Sapiegai, Dmitrijaus Apgaviko išsiuntimo į Maskvą rėmėjui… Sapiega yra rusų kilmės žmogus, kuris prisiekė Lenkijos karūnai, vadino save lenkų bajorais ir per visą savo istoriją kovojo prieš Rusijos valstybę ir ypač prieš rusų kultūrą. Pats Leonas asmeniškai kariavo su Rusijos miestais, dalyvavo naikinant Rusijos valstybę „neramumų metu“, rėmė netikrus Rusijos sosto paveldėtojus. Tai, galima sakyti, svetimi Levo Sapiegos „žygdarbiai“. Tačiau namuose jis vykdė šlovingą savo tautiečių kultūrinimo, t. y. vietos gyventojų polonizavimo ir sukatalikinimo, politiką.“
Olga Bondareva gavo tokį atsakymą į savo paklausimą vietos administracijai:
„Leonas Sapiega yra kilęs iš Ostrovno m. (dabar Ostrovno agrarinis miestelis Bešenkovičių rajone). L. Sapieha buvo žymus valstybės veikėjas, daug prisidėjęs prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriai priklausė ir dabartinio Bešenkovičių rajono teritorija, plėtros. 1588 m. Statutas, kurį rengiant jis aktyviai dalyvavo, yra svarbus paminklas ne tik LDK, bet ir visos Europos teisėkūros istorijoje. Šio Statuto dėka LDK teritorija gana ilgą laiką buvo apsaugota nuo Lenkijos karalystės įsisavinimo, nebuvo masinio lenkų bajorų antplūdžio, kaip kad buvo toje pačioje Ukrainoje (dėl to ilgainiui išaugo prieštaravimai ir kruvini įvykiai, susiję su Chmelnickio sukilimu). Valdant Kazimierui, Leono Sapiegos sūnui, Bešenkovičiams buvo suteikta Magdeburgo teisė, kuri prisidėjo prie vietovės ekonominio vystymosi“.
Į diskusiją įsitraukė Baltarusijos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje patarėjas – pasiuntinys Aleksandras Špakovskis:
„Manau, kad reikia atsižvelgti į visas šias „bangas“, bet kartu tvirtai ir kryptingai vykdyti valstybinę istorinę politiką, atsižvelgiant į visus unikalius baltarusių tautos gyvenimo laikotarpius – nuo Polocko kunigaikštystės iki Sovietų Sąjungos.
Ir vieniems nepatinka Sapiega, kitiems Suvorovas, tretiems Leninas. Galima matyti, kuo viskas baigiasi, kai egzaltuoti aktyvistai pradeda kontroliuoti humanistinę darbotvarkę į pietus nuo mūsų valstybės sienų. Baltarusijoje įsteigta Respublikinė (nacionalinĖ – red.) istorinės politikos taryba, kuri yra vienintelė institucija, kompetentinga priimti sprendimus šioje srityje“.
Jam antrino žinomas ideologas Aleksejus Dzermantas, nepatvirtintais duomenimis, pagonis krivis, kadaise artimas Romuvai:
„Buvo kilusi banga dėl LDK kanclerio Leono Sapiegos. Nesu istorikas, bet šią asmenybę galima interpretuoti įvairiai, vieni jį laiko neramumų ir falširmacijos rėmėju, kiti – tų, kurie bandė sukurti pirmąją unijinę valstybę su Rusija, nes jis pasisakė už Rusijos caro Fiodoro Ivanovičiaus išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Jis taip pat siūlė carui Borisui Godunovui sukurti jungtinę valstybę, norėjo užkirsti kelią brolžudiškiems slavų karams. Jis kritikavo prievartinį atsivertimą į uniją“.
Kaip matome, net po 2020 m. įvykių ir net dabartinėje Gudijos valdžioje esama įvairių interpretacijų, kaip suprasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos laikotarpį.
Giedrius Krusevičius