Koks yra Prancūzijos veidas ir į kokias vertybes šiandien linksta dauguma prancūzų? Vertingus ir puikius atsakymus į šiuos klausimus pateikia vienas iš pagrindinių Prancūzijos dešiniųjų politikų ir rašytojų Éricas Zemmouras knygoje „Prancūzijos savižudybė“.
Šis veržliai parašytas leidinys Prancūzijoje sumušė pardavimo rekordus: 15 000 egzempliorių per dieną! Išpuoliai prieš knygą ir jos autorių buvo tokie pat stiprūs; nenuostabu, nes jis prognozuoja Prancūzijos nuosmukį, kurio pagrindinė priežastis yra / bus moterys feministės, gėjų judėjimai ir visi kiti su jais susiję judėjimai bei musulmonų imigrantai. Ne mažiau pavojinga Zemmuras laiko ir „tamsią, požeminę Briuselio technokratų įtaką“.
Knygoje nesunkiai galima rasti užkrečiamos ligos, kuria šiandien serga ir Lietuva, ir visa Vakarų civilizacija, simptomų. Érico Zemmouro leidinyje pateikiamos diagnozės, kurioms, pasirodo, pritaria milijonai jo tautiečių. Knygos „Prancūziška savižudybė“ autorius parodo tikrąjį, liberaliosios žiniasklaidos nesugadintą šiuolaikinės nacionalinės dešinės veidą, kurios lyderiai ryžtingai atsiriboja nuo jiems atkakliai priskiriamų prorusiškų simpatijų, atvirai vadindami jas netikromis naujienomis.
Socialinės krizės ir milžiniškos vidinės įtampos draskomoje Prancūzijoje vyksta istoriniai politinių nuotaikų pokyčiai. Pokytis, kuris neliks nepastebėtas visoje Europos politikoje, įskaitant ir Lietuvą. Po to, kai dešiniojo sparno Nacionalinė vienybė Senos, Luaros, Garonos ir Ronos upėse vykusiuose ES Parlamento rinkimuose laimėjo daugiau nei dvigubai daugiau balsų nei prezidento Emmanuelio Macrono blokas, pastarasis paskelbė pirmalaikius rinkimus. Jau birželio 30 d. ir liepos 7 d. prancūzai dviem turais rinks naują Nacionalinę asamblėją, o aiškus favoritas laimėti yra dešinysis sparnas.
Alžyre gimęs Éricas Zemmouras yra žinomas apžvalgininkas ir buvęs dešiniųjų kandidatas 2022 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose. Matydamas konservatyviojo-nacionalinio varianto politikų bejėgiškumą, bet kartu ir neveiklumą, jis nusprendė pats kandidatuoti į aukščiausią valdžią, o jo charizma ir aiški žinia normalumo pasiilgusiems rinkėjams įkvėpė naujo galingo vėjo į visų dešiniųjų bures. Rezultatas – Nacionalinė vienybė (buvęs Nacionalinis Frontas) 2024 m. birželio 9 d. Europos Parlamento rinkimuose gavo daugiau kaip 31 proc. balsų ir realią galimybę perimti valdžią per artėjančius pirmalaikius Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos rinkimus.
„Prancūziškoji savižudybė“ atskleidžia įvairiapusio chaoso, kurį pirmiausia sukėlė Prancūzijos revoliucija su savo iliuziniais šūkiais ir žiaurumu, o vėliau papildė 1968 m. seksualinė revoliucija ir vėlesnės politikų klaidos, mastą. Tarp jų buvo ir dešiniųjų, kurie, užuot gynę Europos civilizacijos pagrindą sudarančias vertybes, dėl savo pačių ramybės ir bijodami žiniasklaidos, mieliau pasidavė marksistiniams argumentams.
Krikščionybė buvo išstumta iš politikos, – rašo Zemmouras, – krikščionių demokratų, kurie jau labai nutolo nuo pirminių savo partijos idealų, letenomis. Taip atsitiko Prancūzijoje ir kitose šalyse, taip pat ir Europos Sąjungoje.
Patinka mums tai ar ne, bet Vakarai jau kelis šimtus metų esame mes.
Taigi susipažinkime su didžiosiomis grėsmėmis, kol dar įmanoma (manau) joms pasipriešinti balsavimo biuleteniu. Norint teisingai pasirinkti, reikia tvirtai žinoti, kas yra kas ir ką jie iš tikrųjų reiškia – šiuo požiūriu mums labai padeda Éricas Zemmouras, griežtai kritikuojantis ne tik eurokratus Briuselyje, bet ir Rusijos invaziją į Ukrainą.
Kai kosmopolitinė žiniasklaida apkaltina dešiniuosius prie Senos, kad jie yra prorusiški, Nacionalinės vienybės vadovė Le Pen atsako: „Aš nesu prorusiška, aš esu pro-prancūziška, aš buvau ir esu už tėvynių Europą“.
Jonas Šaulys