Rinkimus Prancūzijoje stebi visa Europa. Kodėl? Todėl, kad Prancūzija nuo pat Europos civilizacijos aušros buvo pavyzdys. Tai, kas vyksta prie Senos, po kelerių metų paprastai vyksta ir kitose Europos šalyse. Katalikams tame nėra nieko keisto, nes Prancūzija yra Bažnyčios „seniausia dukra“, nes ji pirmoji naujojoje Europoje priėmė krikštą. Deja, ji radikaliai nukrypo nuo šio paveldo, bet tai jau kito straipsnio tema.
Vis dėlto senasis Nacionalinis frontas (dabar Nacionalinis susivienijimas) iki šiol nesugebėjo laimėti. Tam trukdė karikatūriškas liberalų ir kairiojo Liaudies fronto aljansas. Nacionalistus reikėjo izoliuoti, ir tai buvo padaryta.
Tiesą sakant – kaip katalikai mes nesame nacionalistų rėmėjai. Marine Le Pen nėra naujoji Žana d’Ark. Tai, ką ji daro su naujuoju Nacionalinio susivienijimo lyderiu Jordanu Bardella, nėra katalikiška kontrrevoliucija. Jie yra revoliucionieriai iš po Antiprancūzų revoliucijos vėliavos, kurie, nors dabar mato revoliucijos baisumus, nenori atmesti viso jos palikimo ir grįžti prie monarchijos. Nacionalinis susivienijimas nėra kraštutinė dešinė. Kyla klausimas, ar dabar ji apskritai yra dešinioji. Tikrieji dešinieji esame mes – katalikų tradicionalistai!
Tačiau, nepaisant to, kad jie atstovauja klaidingai alternatyvai, šiuo konkrečiu istorijos momentu jie galėtų sukurti santykinę tvarką, kuri leistų Prancūzijoje gimti tikrai kontrrevoliucinei jėgai. Būtent todėl liberalų ir kairiųjų įniršis toks didelis. Jie nekalba apie šią kontrrevoliucinę perspektyvą Nacionalinio susivienijimo kontekste, tačiau jie ją jaučia taip, kaip velnias jaučia Šventosios Dvasios buvimą.
Vis dėlto padėtis Prancūzijoje, palyginti su kitomis šalimis, gerokai skiriasi. Jei Lietuvoje nacionalistai gauna kiek daugiau nei 3%, Vokietijoje – apie 15-20%, tai Prancūzijoje – daugiau nei 30% su perspektyvomis pasiekti 50%. Visa tai lėmė kairiųjų radikalizaciją link senųjų komunistinių šūkių. Be to, pasiteisino E. Macrono taktika sukurti sanitarinį kordoną aplink Nacionalinį susivienijimą. Vienmandatėse apygardose tas, kuris nesurenka daugiau nei 50%, praranda viską. Kad tai pasiektų, E. Macronas susitarė su kairiaisiais suskirstyti apygardas, kad būtų išvengta kelių kandidatų iškėlimo prieš vieną Nacionalinio susivienijimo kandidatą.
Įdomus reiškinys yra stiprėjanti kairiųjų islamizacija. Jeanas Lucas Melenchonas prieš prezidento rinkimus 2027 metais siekia aplink save integruoti visus Prancūzijos musulmonus. Tolesnis kairiųjų radikalėjimas yra galimybė Nacionaliniam susivienijimui, nes kuo beprotiškesnės idėjos kyla kairėje (ekoterorizmas, lgbtq+, arabų terorizmas ir t. t.), tuo „normaliau“ turėtų atrodyti Nacionalinis susivienijimas ir tuo daugiau centro rinkėjų už jį balsuos.
Įdomu, ar panaši tendencija iš Prancūzijos paveiks situaciją kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Ši tendencija, mano nuomone, gali turėti tokią įtaką, kurios pavyzdys buvo balsavimas už Petrą Gražulį Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau tam, kad ji įgytų reikšmingas proporcijas, Lietuvos dešinieji turi susivienyti. Bent jau taip, kaip yra Lenkijoje, kur du, kartais labai skirtingi sluoksniai ir viena asmeninė žvaigždė susivienijo į Konfederaciją.
Kol kas kontrrevoliucijos užuomazgos sustabdytos. Tačiau tai nereiškia, kad jie bus sustabdyti per kitus šios šalies prezidento rinkimus, nereiškia, kad po kelerių metų Nacionalinis vienybės susivienijimas neperims valdžios. Žinoma, „demokratinė“ sistema veikia taip, kad Nacionalinės vienybės vyriausybės vėliau bus sukompromituotos, kaip ir visur, tačiau, kaip jau minėjau, tai gali suteikti reikiamą laiką tikrai kontrrevoliucinei jėgai atsirasti.
LG